kasharija

    Jauna, žavi mergaitė atvažiavo į didelį miestą studijuoti. Nedrąsi, kukli mergaičiukė, tik pavasariop susirado draugų. Draugai menininkai, nenuoramos, už ją vyresni. Tame tarpe buvo vienas kuris kažkuo traukė, bet neaišku kuom. Nedrąsiai pirmą kartą nusliūkino į svečius pas jį prasidėjus antriems studijų metams, bet tik dėl to jog reikėjo kompiuterio. Nuo tada prasidėjo dažnesni susitikimai prie puodelio arbatos ir naktiniai pasivaikščiojimai iki bendrabučio. Merginai išdrąsėjus ir baigus mokslus ji nuėjo eilinį vakarą arbatos nebesidrovėdama ir žinodama kad nebereiks skubėti, nes nebegyvena bendrabutyje iš ten niekada daugiau nebe išėjo. Nuo tada jie kartu.

    Rytas… Gražus, saulėtas rytas, gal šiek tiek žvarbokas… Na bet nuotaika tokia jog norisi į viską spjauti… Išlipu iš lovos, nusiprausiu, paskaitau naujienas internete, pasidarau makiažą, pasitvarkau plaukus ir išlekiu į miestą… Gal parduotuvėse nuotaika pasitaisys… Pasileidžiu telefone vieną iš bendravimui skirtų programų ir rašau JAM… Jis darbe, kas kad savaitgalis… Na gerai tarkim šiuo metu neturi laiko atrašyti… Aš vis dar mieste, praėjo valanda… Manau laiko būtų atsiradę, turbūt noro nėra arba akys užimtos kitu vaizdu, kas labiau tikėtina… Gana.. Namai, kava, pledas.. Faina… Dar pusvalandis… Viskas, aš jau be kantrybės, nes jau turėjai būti namie… Tada atsimenu vieną dainą, lietuvišką dainą (šiaip lietuviškos muzikos neklausau, kiek pas draugę mašinoj išgirstu, tiek klausausi), na ir… Spjaunu į viską… Pasiimu dantų šepetuką, reikalingiausius daiktus, o į visą kitą man nusispjaut… Sėdu savo mylimuos ratuos ijungiu muziką. Tiksliau tą vieną dainą ir lekiu, net nežinau kur ir pas ką… Tušas nubėgo, pusvalandį skamba tas pats Atlantos atliekamos dainos stulpelis:

    Tada stoju pakelėn, pažiūriu į veidrodį, pamatau raganą užtinusiom, juodais paakias nuo tušo, raudonomis akimis, susitaršiusiais plaukais…
    - Ne nu mergyte susiimk…
    Išsitraukiu drėgnų servetėlių pakelį, skirtų kūdikių užpakaliukams šluostyti ir badau padaryti atvaizdą panašesnį į žmogaus veidą… Pavyko… Važiuojam toliau, tik vis dar neaišku nei kur nei pas ką… Svarbu niekas nežino kur… Daina užstringa ties antru stulpeliu:

    Išeiti būna taip paprasta kaip ir ateiti. Tik vieni išeina savo noru, o kiti kai pašaukia gamta. Ateiti visi ateina tuo pačiu būdu. A išeisiu savo noru, nes nėra man čia ko būna.
    Ašaros, skausmas, išdavystė, meilė aplanko visus. vieniems tai būna ir praeina paprastai, kitiems skausmingai.
    Aš esu baltas, mažas, permatomas. Na faktas koks atėjai, toks ir išeisi. Savęs ieškojimas priveda arba prie išėjimo, arba prie gražaus gyvavimo.
    Gaila niekur nėra viduriuko, kad galėtum pasirinkti. Jei kažkas kažkur vyksta gerai, tai kažkas nesiseka.
    Gyvenimas - tai trumpas egzistavimas tarp šio ir kito pasaulio. Kitas pasaulis artimesnis man. Norėčiau, kad ir dabar jame būti. Deja nežinau ar pavyktų tai padaryti. Keli bandymai jau buvo, deja nesėkmingi. O GAILA!!!
    Skausmas neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tik ta dalis dažnai ateina pas mane kaip nelauktas svečias. O svečių daug mažiau nei tos dalies. Ką daryti jau nebežinau. Nemigos ir mąstymo naktys lanko vis dažniau, nors kai kas galvoja kad miegu.
    Lengva tiems žmogeliukams kurie yra ne vieni šitame pasaulyje, turi artimą, turi kas jos myli, jų niekas neveja šalin, juos supranta. Aš dažnai jaučiuosi viena šitame monstriškame pasaulyje, tad matyt taip ir turi būti.
    Balta maža katytė ir ta laimingesnė už kai kuriuos., ji turi viską ko jai reikia. Na bet jai ir turi būti taip.
    ateini - išeini, ateini - išeini. Atrodytu taip paprasta, bet išeiti taip sudėtinga, kad net nežinau ką daryti.
    I am devil daughter, and I ive in black world.
    Gyvenu tokį gyvenimą, pagal tokią taisyklę.
    Mirtis arčiau nei visada ir visą gyvenimą taip buvo.

    Manęs paklausė ar aš jaučiuosi savo draugo žmona, atsakiau kad: “Ne”.
    Kažkam žodis žmona (o manau daugeliui) asocijuojasi su blynų kepimu ir kojinių pirkimų. Man tai yra kai kas daugiau. tai turi eiti iš vidaus, iš širdies. Man reikia artumos, supratimo, šiltų jausmų, jokios apgavystės ir panašių dalykų. Na dalinai tai turiu, bet kad plnai tai tikrai ne, o kadangi to nėra tai aš ne žmona, o tik draugė. Juk studijuojant padedi tiek kambariokei, ar kitame kambaryje gyvenančiai (-m) draugei (-ui). Negi sunku iškepti keliais blynai daugiau, gal kita kartą tau iškeps bulvių. O švenčių proga padovanoti kojines yra kažkas įdomaus. Juk nebūtina pirkti turguj paprastas juodas kojines, šiais laikais yra įvairių spalvų ir ilgių kojinių. Daug kas sakys kad žiedas ant piršto ir antspaudas pase tave padaro - žmona. Aš ginčysiuos… Kokia aš žmona jei vyras gryžęs kitos aiškins kad “dirbo”… Vadinasi jis nesijaučia tavo vyru… Tai kokio velnio tada jaustis jo žmona..? Tai va mano tokie pamąstymai į gana keblų klausimą… Nesakau, kad būtent taip kaip parašyta gyvenu, bet trūkumas yra…

P.S. Burbi tikiuosi supratai ką aš tada turėjau galvoje. :)

Koalicijos tikslas: būti laimingoms.

Koalicijos priešai:

1. Mūsų poreikių ir jausmų nesuprantantys varliai.
2. Naujos debiliškos keleivių registravimo sistemos.
3. Užknisantys kasdienybės elementai: skalbinių krūvos, piktžolės, pelių likučiai ir kt.
4. Durnos mintys ir tikėjimas kai kuriomis pasakomis.
5. Atvaizdas veidrodyje ir kiti baisūs paveiksliukai.
6. Praeities ir ateities vaiduokliai.

Koalicijos galimų veiksmų programa:

1. Susikurti asmeninę erdvę, kurioje būtų laimę nešantys elementai: grožis, jaukumas, kūrybinės galios, svajonės ir kt.
2. Laikinai arba visiškai izoliuoti koalicijos priešus nuo asmenines erdvės.
3. Mylėti savo kūną: mesti rūkyti, gerti, ėsti saldumynus. Daugiau sekso ir raudono vyno.
4. Lepinti savo sielą: daug laiko praleisti gamtoje, įsiklausyti į savo vidinį balsą, neskubėti, nesinervuoti, leisti sau nieko neveikti.
5. Gyventi, lyg nebūtų rytojaus. Mylėti, lyg niekas niekada nebūtų  įskaudinęs. Šokti, lyg niekas nematytu.
6. Mesti be perstojo bučiuoti varlius, kurie net nesiruošia virsti princais.
7. Būti tikra princese!

Koalicijos rekomenduojama literatūra:

• Clarissa Pinkola Estes “Bėgančios su vilkais”
• Lucia Etxebarria “Beatriče ir dangiškieji kūnai”

    Stoviu ir žiūriu į bedugnę, bedugnė žiūri į mane. Įdomu kas ką įveiks…
    Kažkada buvau paprasta mažo kaimo mergaitė. Dabar nesuprantamai nedidelio miesto gyventoja. Nors kai pirmą kartą miesto vaizdas stojo prieš mane man jis atrodė labai didelis. Su laiku viskas įgauna savo pagreitį ir sumažėja. Visas gyvenimas anksčiau ar vėliau tam tikru pagreičiu palieka trumpas ir mažas, nes pasaulis didelis ir sudėtingas.

Aš
vieną dieną imsiu ir išeisiu, nepasiemusi nei vieno daikto. Palikusi mažutį
pėdsaką kiekvieno gyvenime, kuris su laiku išdils ir niekas jau daugiau manes
neprisimins.  Pamirš mane visi, kurie
galbūt mane mylėjo, o gal kas nekentė. Visi pamirš… Įspausiu savo maža pėdą į
žolę, dar šlapią nuo rasos ir šaltą po nakties. Žinau kad dienai bėgant dings
mano pėda. Bet man tai jau neberūpės. Išgersiu paskutini kavos puodelį,
užsirukysiu paskutinę cigaretę, dar vyno taurę isipilsiu. Ir… Išeisiu.
Išeisiu ten iš kur dar niekas nesugryžo…

Benagrinėdama vieną iš senų cd su duomenimis radau tai kuo negaliu nepasidalinti su jumis… Nebepamenu kaip tai atsirado pas mane, nei kada… Radau ir atlėkė tas laikas kai dar jis buvo su mumis… Nemigo naktys, tūsai jo bute iki ryto, po to kelionė į paskaitas ir vėl tūsai… Gyvenimas judėjo į priekį… Kol vieną dieną jis nesustojo… Įvyko tai kuo ilgai nepatikėjau, man pranešė, kad tavęs nebėra… Tada nebebuvo ir mano 3 dienų gyvenimo… Nežinau kas per jas vyko, ką aš dariau… Nežinau nieko… Kai pamačiau tave nesugebėjau atitraukti akių, tu buvai kaip gyvas… Toks pat gražus ir mielas… Negalėjau ilgai žiūrėti į tave miegantį amžinu miegu… Nenorėjau suprasti, kad daugiau niekada nebepamatysiu tavęs, nepakalbėsim… Praėjo jau beveik 5 metai… Artėja ta diena kurios aš labiausiai nekenčiu…

“…..protas tiesiog visu savo supratimu mėgaujasi sėdėjimu. Nedažnai
kietas šaltas miško akmuo lyg mylymųjų rankos apgaubia sėdmenis, tarsi minkšta
draugiška  nauja gyvybės forma stengiasi
užmegsti artimesnį bendravimą paslaptiga energija dirgindama malonumo centrus.
Per žiemą kauptas šaltis degina odą virsdamas karščio banga nugara kylančia
link veido kur pasigavęs ją vienišas vėjas išsklaido tarp pušų… Stebiu samonę
besiklausančią miško šnabždėjimo… virpčiojančią iš malonumo… apleistą
minčių… pamyšeliškai besidžiaugiančia flegmatiškais elektronais chaotiškai
klaidžiojančiais aplink trečiąją akį… Ranka pakelia butelį vyno… sudrėkina
lūpas… vėsa užpildo gerklę. Akyse sumirga mirusios medžių šakos.        

           Tvirtai iškeliu ranką ir vėjas
džiaugsmingai atlekia jos pasitikti…

                                                                 
Sustoja

                                                                   
Kaip

                                                                 LAIKAS”

Tai yra tai ką aš turiu TAVO Sedu…

Atsikėliau ryte ir pajutau vienatvę. Rytas gražus ir šiltas, bet kažko
trūksta. Hm… Ieškau visur: spintoj, kavos puodely, telefone,
kompiuteryje, po lova… Apieškau visus namus… Viskas yra… Viskas
vietoj… Vistiek kažko trūksta… Mylimas žmogus išėjęs… Suprantu… Trūksta to mielo rytinio bučinuko… Kojyčių paglostymo… Nieko
atsiimsiu…